Teisėsaugos „kruopščiai“ rinkti kaltinantys įrodymai subliuško, teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį

Panevėžio apygardos teismas 2022-10-28 nutartimi atmetė prokuroro bei nukentėjusiosios atstovo apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo 2022-03-09 nuosprendžio, kuriuo išteisintas klientas, kaltintas, jog bendrininkų grupe įsibrovė į sodybą bei pagrobė didelės vertės turtą.

Šioje baudžiamojoje byloje teisėsaugos institucija „pasistengė“, jog klientas atsidurtų kaltinamųjų suole.

Ikiteisminio tyrimo metu jis ilgiau nei du mėnesius buvo suimtas. Neabejoju, tokiu būdu siekta su sąžiningu baudžiamuoju procesu nesuderinamų tikslų, palaužti kliento valią be orumą, jog jis duotų tokius parodymus, kokių pageidauja baudžiamąjį persekiojimą vykdanti institucija.

Taip pat buvo kontroliuojami telefoniniai pokalbiai, susirašinėjimas bei jo atžvilgiu taikomos kitos proceso prievartos priemonės. Garaže, kuriuo neva naudojasi klientas, atlikta krata, kurios metu rasti ir paimti pagrobti daiktai, kepurė ant kurios rasti kliento biologiniai pėdsakai (DNR). Prokuroro klaidingu įsitikinimu, tai buvo reikšmingi įrodymai, kuriais teisme galima pagrįsti kliento kaltę.

Teisme, ginant klientą, pateikti argumentai dėl kratos garaže neteisėtumo, jog tai nėra kliento garažas, jis minėtu garažu nesinaudoja bei su juo neturi jokių sąsajų. Be kita ko, kratos metu fiksuojant, pakuojant, antspauduojant daiktinį įrodymą (kepurę) padaryta eilė pažeidimų, suteikiančių pagrindą abejoti biologinio tyrimo (DNR) specialisto išvados patikimumu.

Gynybos prašymu, nagrinėjant bylą teisme, išanalizuota kliento naudojamo telefono numerio išklotinė, bei nustatyta, jog jis nusikaltimo metu net nebuvo įvykio vietoje, jo naudojama mobilaus ryšio SIM kortelė veikė kitame Lietuvos krašte. Ikiteisminio tyrimo metu šios reikšmingos aplinkybės nebuvo nustatyta. Ko gero, teisėsauga buvo užsiėmusi išimtinai abejotino patikimumo kaltinančių įrodymų rinkimu, nepaisant to, jog įstatymas nustato pareigą rinkti visus įrodymus – tiek kaltinančius, tiek teisinančius.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pasisakė, jog iš tiesų klientas nesinaudojo minėtu garažu. Šių teismų vertinimu, išnaudojus visas įmanomas įrodinėjimo priemones, kepurės garaže atsiradimo faktas iki galo nėra nustatytas, todėl lieka neaišku, kokiomis aplinkybėmis minėta kepurė atsirado garaže kartu su pagrobtais daiktais ir kaip ant šios kepurės atsirado kliento biologiniai (DNR) pėdsakai.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro bei nukentėjusiosios apeliacinius skundus, pažymėjo, jog įrodinėjant asmens kaltumą vadovaujamasi visuotinai pripažintu principu, pagal kurį visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), taip pat draudimu grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis.

Ši baudžiamoji byla iliustratyvus pavyzdys, pagrindžiantis, jog kartais teisėsaugos institucija nesugeba laikytis sąžiningo baudžiamojo proceso principų, naudoti proporcingą prievartą bei būti objektyvia renkant bei vertinant įrodymus.